BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Linksmi pokalbiai su Moterimi :)

2010-03-25 parašė Verzikauskas

- Na, Meile, ar kas nors darbe pastebėjo tavo naująjį megztuką?

- Cha! Ir kas gi ten, pas mus, darbe, turėjo pastebėti?

- Kaip tai kas? Gi direktorius. Dar gi yra Arvydas, Darius…

- Cha! Direktorius pastebės! Ko gero, jis mane pastebėtų tik tada, jei į kabinetą įeičiau nuoga! Ir tai, ko gero, sakytų: „palauk - tavy kažkas ne taip, tik duok atidžiau pasižiūrėti, kad pasakyčiau kas!… Ar tik nebūsi antakius išsipešiojusi?…”

♥♥♥

- Meile, tau pašildyt lovą?

- Pašildyk. Tik atmink, kad perdimas po mano kaldra nėra lovos šildymas. Aišku?

- Aišku.

♥♥♥

Rodyk draugams

Pamilau reklamą…

2010-02-02 parašė Verzikauskas

Reklama… Kaip gi mes jos nekenčiam, piktinamės ja ir ją keikiame! Tačiau pabandykime į šį sveiką protą slopinantį reiškinį pažvelgti kitu rakursu - išmintingai, išspausti šio žmonijos vystymosi defekto naudą ir tuo palengvinti savo gyvenimą. Sakote, kad tai neįmanoma? Klystate. Štai man, pavyzdžiui, televizijos reklama padeda apsispręsti, kokias prekes pirkti, o kurios tikrai nevertos dėmesio. Reklamos dėka aš sužinau daug daugiau, mano smegenys apkraunamos naudinga ir įdomia informacija! Ir galų gale, reklama mane veikia tiesiog fiziškai - dėl jos poveikio aš gyvenu daug sveikesnį ir kokybiškesnį gyvenimą.
Štai, aptarkime pirmąją mano paminėtą reklamos naudą: apsisprendimą dėl prekių įsigijimo. Nuo senų senovės yra žinoma, kad gerai prekei reklamos nereikia. Na, ir seka logiška išvada, kad… jokiu būdų nereikia pirkti nuolat reklamuojamos prekės. Ir dar: nuolatinė prekės reklama labai pakelia produkto savikainą. Taigi, sveikai mąstant išplaukia tikrai elementari išvada: įkyriai reklamuojamas produktas yra nekokybiškas ir tuo pačiu neadekvačiai brangus. Supraskite, mielieji, kad niekas taip gerai ir aiškiai jums nepatars, kaip gera kasdienė įkyri reklama!
Antroji reklamos teikiama nauda: dėka jos daugiau sužinau ir smegenys apkraunami naudinga informacija. Kaip gi taip? O gi paprastai. Štai, pradedi žiūrėti kokią nusususią dokumentinę ar publicistinę laidą (lietuviai garsėja tokių laidų kepimo receptais), ar kokį idiotišką pokalbių šou, dainų konkursą, skirtą imbecilams ir žmonėms su klausos defektais… Žiūrėt, kaip ir nėra ką, o vakaras ilgas, todėl norom - nenorom susitaikai, kad šiek tiek pornografijos smegenims nepakenks ir staiga… reklama! Tada jau drąsiai, be jokių abejonių perjungi kanalą - kitą, susirandi kokią nors anglišką laidą apie gamtą ar technikos stebuklus ir, žiūrėk, pradedi visai turiningai ir įdomiai vakaroti! O apsispręsti juk privertė ji - mūsų kasdienė reklama!
Na, ir trečias punktas: reklamos dėka gyvenu sveikesnį ir kokybiškesnį gyvenimą. Pirmiausia - tiesioginis reklamos poveikis. Suprantu, kad farmacininkai negali taip paprastai prakišti susikurto šlamšto, todėl visokiais būdais, įkyriai ir idiotiškai jį bando išreklamuoti. Štai, išgerk vieną vaistą ir tavo širdis sustiprės, kitą - skrandis susitvarkys, o jei išgersi trečią - amžiams nustos skaudėti sąnarius ir jie bus paslankųs, tarsi naujai įstatyti guoliai. Iš esmės žmogaus sveikatos ir ilgaamžiškumo problema išspręsta: tereikia žinoti kada ir kokią piliulę išgert, ir jums garantuota vos ne amžina jaunystė. O mes, kvailiai, stengiamės pirkti natūralius produktus, sportuoti, laiku gultis… Tikri kvailiukai mes, tik patys sau gyvenimus apsunkinam… Bet aš ne apie tai. Taigi, reklamos pagalba sužinau, kokių vaistų ir vitaminų niekada nepirksiu sau ir savo artimiesiems. Toliau: vakarais, kai atsisėdu pažiūrėti kokio nors neblogo filmo, man jau užtenka antrojo reklamos bloko, kad pasiduočiau ir eičiau miegoti. Užtat išsimiegu, kaip bebras ir ryte į darbą tarsi drugelis plasnoju. Nebūtų reklamos - tikrai visą filmą žiūrėčiau ir raudonomis akimis iš ryto vaikščiočiau…
Būkime tolerantiški ir išmintingi - paverskime priešą savo draugu, naudokimės reklamos teikiama nauda ir protingai vertinkime pateikiamą informaciją!

Rodyk draugams

Laikinai negeriančiojo monologas

2009-08-25 parašė Verzikauskas

Anksčiau viskas taip gerai buvo. Kol gėriau. Vartojau. Lakiau. Pyliau. Ir koks kipšas sugundė užsikoduoti visiems metams! 365 dienoms! Niekada nežinojau, net nenujaučiau, kad laikas gali taip lėtai slinkti. Lėčiau už pastipusį vėžlį! Anksčiau, būdavo, atšventi Naujuosius, pradedi blaivytis, žiūrėk, jau ir vasario 23 - ioji: tarybinės armijos diena. O aš gi du metus atpyliau - nuo skambučio iki skambučio. Tik rimčiau pradedi švęst, žiūrėk, jau ir kovo pabaiga: mano ir dar kelių draugų gimtadieniai. Jau nekalbu apie tarsi sapne pralėkusią kovo 8 - ąją. Balandžio ir gegužės pirmosios, Joninės, geležinkeliečių diena… Ne, aš ne geležinkelietis - pažįstamo pavardė Šlagbaumas. Žydas jis, bet tokia proga įkalt neatsisako: ne kiekvienam likimas lėmė turėi tokią įspūdingą ir žinomą pavardę… Tai štai, pasisklaidai, paūliavoji, jau ir vėl Naujieji… Ech, taip žmogus ir leki, leki tarsi užsuktas, o kada gi gyvent? Va, dabar, anot uošvienės ir žmonos, gyvenu. Neduokdie toks gyvenimas - net didžiausiam priešui nelinkėčiau… Iš ryto atsikeli - galva lengva, tarsi pūkų, o ne smegenų prigrūsta būtų. Ir, kas blogiausia - neskauda, rupūžė! Visada sakiau ir sakysiu: neskauda tik tuščios galvos, o kas nors truputį smegenų turi, po gero baliuko tai pajunta! Rankos nedreba, iš burnos niekuo nedvelkia - tarsi koks lavonas būčiau. Ne, jūs tik pagalvokit - štai tokiame zombio stovyje ir į darbą turiu vykti! O darbe? Bendradarbiai taip draugiškai, jaukiai susibūrę rūkomajame pasakojasi savaitgalio nuotykius. Štai, Antanas buvo žvejyboje, prie ežero. Aišku, žvejoti nebuvo kada, todėl namo keliavo tokiam stovyje, kad turguje, vietoj šviežių karšių ir plakių, pripirko rūkytų plekšnių. Versija, kad netikėtai ežere atsirado jūrinių plekšnių uotas, gudriojo žvejo žmonai tikriausia būtų pasirodžiusi neįtikėtina, todėl Antanas, nusprendė nerizikuoti, o pasiremti mokslo galia: suradęs seną enciklopediją iškirpo paveiksliuką su plekšne ir gražiai užklijavo riebų karpio snukį. Aišku, žuvies aprašą paliko senąjį. Kad ir kaip nepatiklioji žvejo žmona stebėjosi, tačiau suabejoti enciklopediją rašiusių mokslo vyrų kompetentingumu, neįšdrįso. Mokslas jėga! Na, dėl bendros tvarkos moteris porą kartų petelne Antanui užvožė per makaulę, bet taip nedrąsiai, neužtikrintai… Apie galimybę ant laužo išrūkyt žuvis niekas net nebeužsiminė - tai tokia smulmena, palygynus su plokščiais, lėkštės formos karpiais… Kitas bendradarbis, Mindaugas, su kaimynu važiavo į užmiesčio sodybą. Šulinio kasti. Žmoniškai prisiragavę rugių nektaro - samanės, iškasė jie tą šulinį, tik kažkodėl už poros kilometrų nuo namo, miške. Matyt, ten ramiau - žmonos neburbia, o ir žemė minkštesnė… Kastuvais iškasti kelis kūbus žemių per vieną dieną - rimtas poelgis, tačiau sugebėti atsiridenti šešis betoninius rentinius į mišką - dalykas nesuvokiamas! Taip, žmogaus galimybės neturi ribų… O kas gi tas galimybes išlaisvino, sužadino? Samanė. Natūralus, lietuviškas energetinis gėrimas. Tik be taurino, o su raugintais agurkėliais ir rūkytais lašinukais. O dabar Mindaugas žada atsiprašyti iš darbo - reikia važiuoti pažadinti šulinyje vis dar tebemiegančio draugo. Abu ten buvo sumigę, tačiau Mindė pirmas atsibudo, išlipo, kopėčias ištraukė ir vejamas pareigos jausmo į darbą atlėkė. O čia jam kaimyno žmona paskambino: savo brangiausiojo neranda… Taip, būtina kuo skubiau pas jį nuvažiuoti, ko nors atsigert nuvežti, juk, taip, žmogus, šuliny betupėdamas ir iš troškulio numirt gali…
Vienu žodžiu, visi žmonės, kaip žmonės, tik aš vienas, drakula prakeiktas, jokio normalaus skysčio į burną nebeimu! Sveikinasi visi, tarsi su ligoniu - mandagiai, užjaučiamai. Šypsosi… Rupūžės. O man tik raudonuot belieka… ir laukti. Gera būtų laukti, jei niekas tyčia neerzintų, nesityčiotų! Štai, praeitą savaitę, bendradarbė Jolanta į talką pakvietė, bulvių kasti. Susirinko būrys mūsų nemažas, nuotaika ir oras geri, ko daugiau bereikia? Surinkom tas bulves per pusdienį, o Jolanta jau ir patalkį suorganizavusi: rauginti agurkėliai, naminis skilandis, bulviniai blynai, vienas - kitas aprasojęs buteliukas… Visi, kaip ir pridera, pradžiai po vieną šnitą išgėrė, po antrą ir į blynus kibo.. Na, maniau, kalsiu ir aš - kas bus tas bus! Jei jau mirti, tai su muzika, su taure rankoj ir agurku burnoj. Bet kut tau! Mūsų šalyje net ramiai numirti žmogui neduodama! Jolanta staiga prisiminė, kad aš „užkoduotas”, taurelę iš rankų plėšte išplėšė! Na, keli stipresni talkininkai mane laikė, o ji su pora kolegų taurę iš rankų rovė. Išplėšė, ragana, ir iškart gaivos stiklinę įgrūdo. Sakyčiau, ne taurelę, o širdį išplėšė… Taip su stikline rankoje visą vakarą ir pravaikščiojau - pirštus tarsi mėšlungis sutraukė. Stovėjau su ta gaiva, žiūrėjau kaip kiti degtinėlę ragauja ir ašaros man iš akių riedėjo. Apsikabinęs kibirą, žalias, neskustas bulves griaužti pradėjau… Kad tik nuoskaudą, kartėlį nuryčiau… Ir taip gaila savęs pasidarė, kad per užplūdusias ašaras nebemačiau nieko… Atsitokėjau tik tada, kai atnešė antrą šviežių bulvių kibirą. Pirmąjį jau buvau sugraužęs. O kaip širdį skaudėjo! Beveik, kaip žandikaulius… Po šios širdį drąskančios dramos su Jolanta nebesisveikinu.
O grįžimo iš darbo ritualas? Taigi, visi namo eina laimingi: dainuoja, gyvenimu džiaugiasi, širdį išlieja ir sielą gaivina! Ir alum, ir degtinėle tą sielą gaivina, užtat, kiek savyje atrandama tolerancijos, meilės! Štai, vakar du vyrai taip gražiai bučiavosi! Net nugriuvo. Iškart prisistatė mūsų viso kiemo bendrai prižiūrimi visiems gerai žinomos veislės šunys. Tik jie neįvertino nuvirtusių vyrų meilės antplūdžio jėgos, todėl buvo iškart apkabinti ir pradėti bučiuoti. Gal būtų ir žuvę dusinančiame, tačiau saldžiame meilės glėbyje, tačiau garsus inkšimas ir veriantis kaukimas trumpam išmušė vyrus iš pusiausvyros ir uodegas pabrukę sargiai movė tarsi kulkos. O aš juos suprantu… Vyrus, ne šunis. Tik gerai išgėręs, savyje gali atrasti neįtikėtinus klodus visaapimančios, nesavanaudiškos meilės. Juk mes visi vieno kraujo - ir aš, ir tu, ir šuo, net ir uošvienė… Na, dėl uošvienės gal kažkiek ir persūdžiau.
Mėnuo kankintis liko: ilgiausias mėnuo mano gyvenime! Tik dėkoju Dievui, kad jis teturės 30, o ne 31 dieną. Taip laukiamai akimirkai ruošiuosiu iš anksto. Degtinę jau nusipirkau. Alų, vyną ir brendį taip pat. Visko po 10 butelių: kad nepritrūkčiau. Viskas tvarkingai sukrauta svetainėje, užtiesta gražia raudona marška. Tarsi altorius koks. Kasdien, kai tik išpuola laisva valandėlė, nueinų į svetainę, atsargiai sulankstau maršką ir skudurėliu valau butelius. Taip švelniai valau, su meile… Kartais į mano šventovę užklysta žmona, ar mamytė, pfu, išvis suvaikėjau - uošvienė. Pasižiūri į mane, taip nerimastingai, tačiau nieko nesako. Tik pabandytų - suvalgyčiau gyvas! Tai jos kaltos dėl mano kančių - įtikino „pradėti naują gyvenimą”, užsikoduoti. Palaukit, laumės, o ypač tu, „mamyte”! Tuoj tuoj prasidės nauja era jūsų gyvenime. Pakentėkit truputį: 29 dienas, 8 valandas ir 17 minučių…!

Rodyk draugams

Idioto testas

2009-08-17 parašė Verzikauskas

Maloniai suskambo mobilusis telefonas, tačiau mano nuotaika nuo to nepagerėjo. Ši skambanti melodija buvo skirta nežinomiems abonentams, o ko jau ko, siurprizų šįryt tikrai nepageidavau. Iš galvos neišėjo vakarykštis ginčas su kelių eismo priežiūros tarnybos atsovais, eilinį kartą „pagavusiais” mane truputį padauginusį. Na, buvo geriausio draugo gimtadienis - ką, negaliu išgert į jo sveikatą? Nuo jo buto iki mano namų gal kokie 5 kilometrai, tai ką, taksi kviestis ar žadint savo aseninį vairuotoją? Vairuoju jau 20 metų, galima sakyt, asas esu, patirties tikrai netrūksta. Be to, važinėju ne su kokia lupena, o su šių metų gamybos vokišku automobiliu. Na ne, tik absoliutus idiotas saugiai neparvairuotų tokio atstumo.

Mobilusis tebegrojo. Susigriebiau, kad reikia pagaliau atsiliept. Ragelyje pasigirdo malonus moteriškas balsas:

- Laba diena. Jums skambina iš Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos, inspektorė Giedraitienė. Gal galėčiau kalbėt su ponu Butausku?

- Galėtumėt, - nutaisiau ryžtingą balso intonaciją, - aš pats Butauskas ir būsiu. Gediminas Butauskas.

- Pone Gediminai, kviečiame jus sekantį ketvirtadienį , 9.00 val. atvykti į mūsų būstinę, mes jums pasiūlysime atlikt tam tikrą testą, - maloniai dėstė moteris.

- Kokį dar testą? Aš labai užimtas žmogus, neturiu laiko visokiems žaidimams, o baudą už vakarykštį pažeidimą, aš, žinoma sumokėsiu, kaip sumokėjau iki šiol skirtas baudas. Niekur nuo jūsų nebėgsiu, užimu tam tikras rimtas pareigas ir išvis, gal galėtume tą reikalą užbaigt kuo greičiau? - vaidinau piktą ir susinervinusį, nors ir iš tikrųjų jutau iki šiol nepatirtą virpulį. Nuojauta sakė, kad čia kažkas ne taip, kad lengvai neišsisuksiu.

- Neabejojame, kad tamsta baudą sumokėsit, jūsų užimamas pareigas žinome taip pat. Tačiau, jūs jau trečią kartą grubiai pažeidžiate kelių eismo taisykles, vien baudomis to neišspręsi. Turime patikrinti tam tikras jūsų žinias įvairiose gyvenimo srityse, kad įsitikintume, jog jūs galite saugiai vairuoti automobilį. Todėl prašome atvykti nurodytu laiku - priešingu atveju neteksite teisės vairuot transporto priemonės.

- Ir taip neteksiu, jau antrą kart su kvapu „pagauna”, - prisipažinau, - kelis mėnesius galiu pakentėt, be to, turiu asmeninį vairuotoją.

- Šį kart galit netekti visam laikui, - šaltai, tačiau mandagiai atšovė moteris, - lauksim jūsų sutartu laiku, viso gero.

- Iki, - šūktelėjau, - ir eik tu po velnių!

Žinojau, kad paskutinių žodžių inspektorė negirdėjo, tačiau vistiek savy jutau pasididžiavimą, pasiuntęs pareigūną pragaran. Ir lai visi jie ten atsiduria. Man, vienos didžiausių šalyje statybų organizacijos vadovui, reiks žaist kažkokius vaikiškus žaidimus? Gal dar psichologo paskaitų reiks klausyt? Aš pats sau psichologas ir dar kitus galiu pamokyt, kaip elgtis visais gyvenimo atvejais. Du aukštųjų baigimo diplomai kvailiams neišduodami. Taip, išgėriau, suprantu, kad pažeidžiau eismo taisykles, tačiau negalima tų pačių bausmės priemonių taikyt visiems vienodai. Kur aš - išgėręs keletą brangaus viskio taurelių, o kur kaimo pijokas - išlupęs kelis litrus „bambalinio”, išlėkęs palakstyt su savo 20 metų senumo „kadetuku”?! Pagaliau, ar įstatymas tarnauja žmogui, ar žmogus įstatymui?

Mintyse dar ilgai piktinausi būtomis ir nebūtomis „neteisybėmis‘ ir neadekvačiomis, „neatitinkančiomis realybės” baudomis ir niekam (tai yra - man) nereikalingais būsimais pamokymais. Tačiau aiškiai jutau, kad ketvirtadienį, 9.00 būsiu ten, kur nurodė atvykti inspektorė. Vidų ir toliau graužė neaiškus nerimas, nuojauta sakė, kad tai neelinis įvykis, o nuojauta tikėjau beatodairiškai…

Ketvirtadienį, be penkių devynios, pravėriau man nurodyto kabineto duris ir patekau į suolais apstatytą klasę. Be manęs viduje buvo dar keli „pažeidėjai”. Suskaičiavau - su manimi dešimt žmonių. Nudelbęs akis tyliai pasisveikinau ir atsisėdau į tuščią suolą. Visi sėdėjome atskirai, nes jautėsi, kad gėda ir „nepatogu” ne man vienam. Galų gale - nieko nepadarysi, jei jau susirinkome, lai bus tai, kas turi būti.

Lygiai devintą valandą, nešinas segtuvu, pro duris įėjo vidutinio amžiaus civiliai apsirengęs, labai panašus į aukštosios dėstytoją, ar mokytoją, vyriškis. Matėsi, kad tai ne „pažeidėjas”. Visi sukrutome, prie lango sėdintis mano kaimynas net pabandė atsistoti, tačiau, susivokęs, kad tai ne mokykla, greit šleptelėjo atgal.

- Labas rytas, ponai, - pasisveikino „dėstytojas”.

Salėje pasigirdo murmėjimas, aš nutylėjau. Sveikintis su „priešu”? Žema. Visi laukėme, kad „dėstytojas” prisistatytų ir pasiaiškintų, kokio velnio mus čia surinko ir kokius eksperimentus nori su mumis atlikinėti.

- Esu Antanas Baltrokas, Lietuvos psichologų sąjungos narys ir Psichologijos testų centro vadovas. Šis centras įkurtas visai neseniai ir vienas iš mūsų klientų - Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnyba. Perdaug netuščiažodžiaudamas, pasakysiu, kad PTC tikslas - testų pagalba ištirti žmogaus vidines savybes, dominuojančias jo santykiuose su visuomene, nulemenčias jo elgesį tam tikrose situacijose ar kasdienybėje. Konkrečiai jūs, turite atsakyti į taip vadinamo „Idiotų testo” klausimus ir…

Išgirdus paskutinius psichologo ištartus žodžius, klasėje kilo neregėtas triukšmas, tarsi sprogus bombai. Visi pašoko iš savo suolų, mojavo rankomis ir šūkavo. Aš taip pat pašokau, mano orumas buvo grubiai įžeistas. Ir įžeistas ne juokais! Manęs dar niekad gyvenime niekas nevadino idiotu - tai buvo pirmas kartas. Ko gero, tą patį pajuto ir mano „klasiokai”, nes triukšmas vis netilo, kai kas net pajudėjo prie išėjimo. Matyt, garsai sklido ir už klasės durų, nes netikėtai atsidarė durys ir į vidų įėjo uniformuota moteris.

- Prašau drausmės! - sušuko uniformuotoji, - prašome visus sėstis!

Valdingas, tačiau ir malonus balsas, paveikė tarsi šaltas dušas: vis dar bruzdėdami ir murmėdami susėdome į savo vietas.

- Prašom paaiškinti, kodėl mus išvadinote idiotais! - riktelėjo kažkas iš „klasiokų”.

- Taip, mes vairavom išgėrę, tačiau žeminti savęs neleisim! - antrino kitas.

- Ramybės, prašau ramybės, - iškėlusi rankas ramino pareigūnė, - ponas Baltrokas jums viską išaiškins. Prašau ramybės.

Aprimome. Palydėtas moters padrąsinančio žvilgsnio, psichologas išėjo į priekį ir prabilo:

- Gerbiamieji, atsiprašau, kad iš pat pradžių jums nepaaiškinau testo pavadinimo kilmės. Ne, tai nėra testas, skirtas idiotams, tikrai ne. Iš tikrųjų jis turėtų vadintis „testas, skirtas nustatyti, ar žmogus yra idiotas, ar ne”. Kaip matote, pavadinimas labai ilgas, todėl mes jį, paprasčiausia, pavadinom „Idiotų testu”. Dar kartą atsiprašau. Jums be abejo, kils klausimas, kodėl turite atsakinėti į šio testo klausimus? Pabandysiu trumpai paaiškinti. Tarp kitko, ši mūsų, psichologų nuomonė, yra oficiali ir suderinta su mūsų klientu - eismo priežiūros tarnyba.

Moteris pritariamai linktelėjo galvą, „profesorius” kalbėjo toliau:

- Šis testas yra ,taip vadinamas „priedas”, prie jūsų laukiančios piniginės baudos ar laikino vairuotojo pažymėjimo atėmimo. Neatlikus šio testo, arba jo pagalba įrodžius, kad testuojamas asmuo yra idiotas, teisė vairuoti transporto priemones atimama mažiausiai dešimčiai metų, o gal ir visam gyvenimui. Viskas priklauso nuo testo rezultatų.

Man išsprogo akys. Klausiausi išsižiojęs ir negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu! Juk taip nesunku, kad ir būnant pačiu intelektualiausiu žmogum pasaulyje, suklyst, pamiršt, susipainiot. Tarsi atsakydamas į mano dvejones, psichologas aiškino toliau:

- Atleiskit, jei išgasdinau jus antrą kartą. Testas tikrai nesunkus, į klausimus, ko gero, galėtų atsakyt net pradinių klasių mokinys. Ir tik IDIOTAS galėtų suklyst ar nežinot teisingų atsakymų. Paimkim, štai, vieną iš klausimų: „Karvė yra: 1. Mėsėdė, 2. Visaėdė, 3. Žolėdė “. Tai štai - visi klausimai panašaus lygio. Todėl vertinsime griežtai. Tikimybė, kad neišspręsit šio testo labai maža, tačiau visko gali būt… Praktiškai, neatsakę nors į vieną klausimą, jau esate, kaip čia švelniau pasakius, kvailys. Tačiau mes toleruosime 3 neteisingus atsakymus. Po trijų - vienareikšmiškai konstantuojame, kad esate idiotas…

- Bet jūs, užduodami tokius testo klausimus, jau dabar su mumis elgiatės, kaip su idiotais, - protingai pastebėjo vienas iš „klasiokų”.

- Elgiuosi pagal instrukciją. Ir tai truks, kol nepatikrinsiu testo rezultatų, - taip pat nekvailokai atsakė „profesorius”.

- Ir dar, - tęsė psichologas, - prieš išdalindamas lapus su testo klausimais, turėčiau paaiškint mūsų - psichologų ir eismo priežiūros tarnybos oficialų požiūrį į „Idiotų testą”. Manoma, kad kelių eismo taisyklėse aiškiai suformuluota, kad negalima vairuoti išgėrus alkoholio, jei tiksliau, negalima viršyti leidžiamos girtumo ribos. Žmogus, turintis vairuotojo pažymėjimą, tikrai yra raštingas, skaityti moka. Klysta visi. Pirmas kartas netoleruotinas, tačiau, iš esmės, suprantamas. Gerai: sakykim žmogus sulaikytas pirmą kartą: jam skiriama piniginė bauda, taikomos kitos sankcijos. Normalaus, sveiko mąstymo žmogui tai turėtų būt pamoka ir, jei jis iš tikrųjų normalus, daugiau tokių klaidų nekartos. Net laukinis gyvūnas, kartą susibadęs snukį į ežį, antrą kartą prie jo nelįs - pavojinga, skauda. O mes vis dėlto ne gyvuliai, o žmonės, taip sakant, pasaulio valdovai. Mes turim būt dar išmintingesni, protingesni už laukinius gyvūnus. Todėl, žmogus, nuolat darantis tas pačias klaidas, yra įtartinas. Jis arba ligonis, arba idiotas. Pirmu atveju, jam būtina gydytis, antru - jau nieko nepadarysi, teks susitaikyt su likimu ir visą gyvenimą važinėt viešuoju transportu… Taigi, todėl dabar ir bus atliekamas šis testas. Jei jis bus be klaidų, toliau jūs būsit tiriami medikų, kol nerasim priežąsties, verčiančios jus nuolat vairuot išgėrus. Galbūt jūs alkoholikai, o nedrįstat to pripažinti. Medikai tai gali patvirtinti dokumentu.

- Palaukit, - šūktelėjau, - kodėl jūs į žmones žiūrite, tarsi į robotus? Juk žmogus, papuolęs į balių, gali gert ne dėl to, kad jis alkoholikas, jam, paprasčiausia, malonu išlenkt porą taurelių su draugais, atsipalaiduot, galų gale - maloniai pabendraut!

- Sakot, „papuolęs į balių”? - ironiškai šyptelėjo „profesorius”. Po to tęsė toliau:

- „Papulti” galima į nelaimę, netyčia įkrist į balą ar paslydūs ant ledo nusilaužt ranką. „Papuolama” ten, kur neplanuojama. Jei jūs esate šventėje, jūs galvojote apie ją, planavote ką rengsitės, ką nešitės, kada vyksit namo. Nejaugi jūsų sveiko proto planai baigėsi tada, kai buvo išgerta pirmoji degtinės taurelė? Sakote, malonu išlenkt su draugais? Žinant, kad po to reiks vairuot automobilį, rizikuojant savo, kitų žmonių, vaikų gyvybe, galų gale - rizikuojant didelėms finansinėms išlaidoms, turtu, „teisių” netekimu ir savo karjera? Nejau kelios taurelės degtinės atsveria šią didelę riziką? Netgi jūsų egzistencijos klausimą? Atleiskit, gal tikrai pulkim prie testo, nuoširdžiai trokštu susipažint su jo rezultatais!

Taip, buvau sutriuškintas. „Profesoriaus” logika buvo geležinė, o aš, vyras, prieš logiką galėjau tik nulenkt galvą. Mano nuomone, visi psichologo argumentai buvo tvirti ir pagrįsti. Tačiau … tačiau, tai tik šnekos. Po velnių, jei testo klausimai iš tikrųjų tokie lengvučiai, nėra pagrindo nerimaut - išspręsiu, jei jiems taip reikia, o po to lai visi „atšoka” nuo manęs. Na, dar baudą susimokėsiu. Ir šie psichologų ir policininkų pamokymai ir jų sušikti testai teliks tik senas, juodas sapnas. Taigi, pirmyn, duokit šen tuos lapelius!

Ir tada prabilo uniformuotoji moteris:

- Jei atidžiai klausėtės pono Baltroko, turėjote girdėit, kad, mūsų - policijos ir psichologų nuomone, žmogus, kelis kartus vairavęs girtas, yra arba ligonis arba idiotas. Todėl, jei jūsų testai bus teigiami, turiu galvoj, jei nesuklysite, jūs būsite siunčiami nuodugnaus medicininio patikrinimo. Manome, kad tada medikai tikrai atras ligą, verčiančią jus nuolat vairuot išgėrus. Na, jei yra liga, reiks ir gydytis…

- O jei aš nesu idiotas ir niekuo nesergu? Kas tada?! - sušukau balsu, panašiu į skestančiojo.

- Tai būtų neįtikėtina, - ramiai atrėmė moteris, - tačiau įmanoma. Visi gali klyst, galim klysti ir mes. Todėl, kad įsitikint, jog yra mums nežinoma, trečia priežąstis, verčianti jus vairuot išgėrus, idioto testus ir išsamią sveikatos patikrą atliksim jums 12 kartų: visus metus, kas mėnesį būsite testuojami ir tikrinama jūsų sveikata. Manome, tikrai rasime ligą ar jūsų smegenų neįgalumo įrodymą. Ir tada būtinai atimsim teisę vairuot transporto priemones. Todėl pasitemkit, koncentruokitės, sportuokit: maratonas prasideda! O dabar prašome atsakyti į pirmąjį klausimą. Kas daugiau sveria: kilogramas vinių ar kilogramas vatos?…

Rodyk draugams

Paršo širdis

2009-08-11 parašė Verzikauskas

- Aš nemėgstų morkų, - pasakė man geltonas, senas katinas, ilga uodega ir nudraskytom ausimis.

„Na ir nemėk”, - pamaniau sau, - „Ir aš jų nemėgstu”.

- Tai tada, iki! - dar kartą tarstelėjo katinas ir šmurkštelėjo pro atvirą langą.

„Iki”, - atsisveikinau mintyse. Kažkas buvo ne taip. „Nuo kada, rupūže, katinai kalbėt išmoko? ” - pagaliau iškilo teisingas klausimas. Ant stalo gulėjusią ir ką tik katino uostytą morką išmečiau į šiukšlių kibirą. Akis badė eilės tuščių alaus ir degtinės butelių, nešvarios lėkštės ir krūvelės nuorūkų. Nuliūdęs galėjau konstantuot, kad nelikę nei lašelio taip dabar trokštamo gėrimo - alaus. Galva zvimbė pakankamai garsiai, kalbantys gyvūnai nestebino.

Pažvelgiau pro langą. Kieme, senos vyšnios šešėlyje gulėjo mano šuo Feliksas. Tarsi pajutęs, kad yra stebimas, jis pakėlė galvą įsistebeilijo į mane.

„O akys tokios protingos…” - pagalvojau, - „gaila, kad šnekėt nemoka, pakalbėtume…”

- Apie ką mes galėtume kalbėt? - ramiai ir susidomėjęs paklausė šuo.

„O, dar vienas šnekantis stebuklas!” - truputį nustebau. „Įdomu, kiek vakar išgėriau, kad jau pradėjau ir gyvulių kalbą suprast?”

- Išgėrei viską, ką parsinešei, - tarsi perskaitęs mano mintis, atitarė Feliksas, - gal turi atliekamą kaulą, arba nori pakasyt man nugarą? Aš tau galiu kojas palaižyt.

Veltis į diskusijas su šunimi nenorėjau, todėl pasitraukiau nuo lango. Iš tikrųjų, kažkas buvo ne taip. Katinas, nemėgstantis morkų, Feliksas… Galvą maudė nejuokais. Reik nusipraust po šaltu dušu, tai turėtų padėt.

Persipylęs šaltu vandeniu truputį pažvalėjau. Apsirengęs išėjau į kiemą ir pasukau link pašiūrės. Ten laikiau paršą - Adomėną. Paršas, kaip paršas - dar ne bekonas, bet užtikrintai siekiantis šio titulo.

- Duok ėst! - išgirdau, vos įžengęs pašiūrėn.

„Na, va, ir vėl prasideda!” - nusiminiau. Tačiau Adomėnas tikrai ne tas padaras, kuris man įsakinėtų!

- Užsičiaupk! ! ! - sustaugiau visa gerkle, - kas čia per nesąmonės vyksta? ! ! !

- Nesibark. Šiandien SUSITAIKYMO diena. Aš suprantu tave, o tu - mane. Tai būna kartą gyvenime, - ramiai pratarė Adomėnas.

- Ką reiškia - tu supranti mane? ! - nervingai šaukiau, - ar čia Pasaulio pabaiga atėjo, ar koks kitas velnias ? !

- Juk girdi, ką sakau, o aš girdžiu tave. Pasikalbėkim, - geranoriškai (geranoriškai!) siųlė mano paršas.

- Gerai, pasikalbėkim! - susitaikiau su likimu, nes supratau, kad kol neatsipagiriosiu, šie galvoje skambantys gyvūnų balsai ramybėj manęs nepaliks, - ką apie mane norėtum sužinot?

- Jau nemažai apie tave žinau, - vėl pratarė Adomėnas, - tu esi labai geras.

- Aš „labai geras”? - sumišau, - kodėl taip nusprendei?

- Kasdien atneši skanaus maisto, - geraširdiškai porino paršas.

- Tau šis maistas skanus? - nužvelgiau puodą su šutintom bulvėm.

- Taip, labai labai skanus.

Tokios tokelės. Mano paršui patinka šutintos bulvės, ir, kaip jis išsireiškė, jos patinka ne šiaip sau, o „labai labai”. Asmeniškai, aš, tokio jovalo nepraryčiau. Nei druskos, nei prieskonių, nei riebaliuko…Fu, kaip neskanu. Bet pala, o argi Adomėnas yra ragavęs ko nors kito? Tiesa, kartais gauna papuvusių vaisių, miltų, atskiestų vandeniu, visokių išėdų, net, kartą ragavo pririnktų karkvabalių. Meniu nelabai gausus.

- Be to, tu esi mano šeima, - maloniai tęsė Adomėnas, - esi vienintelis, kasdien mane aplankantis, maitinantis, rūpinantis manimi.

- Bet aš nesu kiaulė! - išpyškinau kiek įsižeidęs, tačiau greit susivaldžiau. Neįtikėtinai sparčiai blaivėjau. Jei pasakius teisybę, keikvienas Adomėno žodis blaivino labiau, už bet kokius vaistus. Pažvelgiau į paršą truputį kitomis akimis. Iš tikrųjų, juk jis nieko, apart manęs nemato. Na, kartais, į gardą įšoka kokia išbaidyta vištelė, pakampe pralekia riebus pacukas, bet tai ir viskas. Nejau tos kelios minutės, kurias praleidžių su juo, kai atnešu ėdalą, jam taip daug reiškia?

- Adomėnai, - pagaliau pats kreipiausi į paršą, - gal galėtum pasakyt, ar tau ne ankšta šiame garde?

- Neankšta? - „nustebo” mano kiaulius, - ką tai reiškia?

- Na, norėjau paklaust, ar tau čia užtenka vietos, vaizdų…., - nutilau, supratęs, kad kvailiau paklaust nebeįmanoma. Tačiau žodis, ne žvirblis: paleidai - nebegrįš.

- Vietos tikrai pakanka viskam, - linksmai prabilo Adomėnas, - jei nori, galim gyvent kartu. Maistu taip pat pasidalintume.

Tai štai, kokia ta kiaulės širdis… Taip, Adomėnui mano klausimas apie vaizdus pasirodė nesuprantamas, nes jis, paprasčiausia, nieko kito gyvenime nėra matęs. Ech, jei jis užsipultų mane, keiktųsi, tada galėčiau ramia širdimi išeit iš čia ir toliau gyvent savo nuobodų, tačiau tokį įprastą ir patikrintą savo gyvenimėlį. Tačiau dabar, kai jis elgiasi su manim, kaip su savo mylimiausia, artimiausia būtybe, ramia sąžine iš čia išeit nebesugebėsiu. Ir gyvent po senovei nebegalėsiu… Reikia paklaust, ar jis suvokia, kam yra auginamas…

- Adomėnai, sakyk, ar žinai, kas tau bus, oi, norėjau paklaust, kuo tu būsi, kai užaugsi?

- Nežinau. Tikriausia esu reikalingas tau, o tu man. Užaugęs noriu būt toks kaip tu, gamint maistą ir nešt tau, - nuskambėjo iki graudumo naivus, nuoširdus atsakymas.

- Adomėnai, bet, jau rytoj mes vėl nebesuprasime vienas kito… Turiu galvoj, tu vėl kalbėsi savo kiauliška šneka, o aš savo!

- Nesvarbu. Aš tave visada supratau ir be žodžių. Suprasiu ir ateity. Nes tu - man pats mylimiausias, artimiausias žmogus.

Nuščiuvau. Buvau galutinai pribaigtas. Kiek gyvulių gyvenime esu nuskriaudęs, nužudęs! O štai dabar pamačiau, kad jie jaučia tą patį, ką ir mes, žmonės. Ne, jie išvis nesavanaudiški, atsidavę, tikintys šalia jų esančiais artimaisiais. Auginti Adomėną tam, kad po to jį suvalgyt? Ne, nuo šiol geriau rysiu šieną, nei paimsiu į burną nors vieną draugo kūno gabaliuką! O juk katinas ir šuo Feliksas, tikriausia, mane myli taip pat, nors ir daugiau laisvės turi. Antai, šuo siūlėsi palaižyt kojas. Ar aš kam nors išdrįsčiau tai pasiūlyt? Taip, tik pačiam artimiausiam, mylimiausiam žmogui… Juk visiems gyvūnams aš atrodau pati tobuliausia, geriausia, protingiausia būtybė. Aš - Karalius. Todėl ir turiu elgtis, kaip Karalius, o ne, kaip kruvinas Budelis.

Jutau, kad iki šio momento mano gyvenimas buvo buka ir žiauri vartotojiška egzistencija. Kad tai nesitęstų ir toliau, turėjau ryžtis svarbiam sprendimui. Sprendimui, apversiančiam visą iki šiol mano buvusią gyvenimo tvarką, supratimą, pasaulėžiūrą. Truputį pamąstęs, nusišypsojau ir linksmai prabilau:

- Adomėnai, aš žinojau, kad šiandien yra SUSITAIKYMO diena. Nekantriai jos laukiau, kad galėčiau tavęs paprašyti kartu keliaut į naują gyvenimą. Dėl tam tikrų priežąsčių, iki šiol tu turėjai būti šiuose savo namuose, o aš savo. Tačiau, dabar mes gyvensime kartu. Ten, už durų yra didelis Mūsų namas, darže auga daug Mūsų maisto. Tik tu neišsigąsk - anas, ateinantis Mūsų gyvenimas bus daug spalvingesnis ir vaizdų tu pamatysi tikrai daugiau, nei čia. Ir iš vis, ar ne laikas tau būtų pajudėt, palakstyt, išsimaudyt kūdroj, pasidegint saulutėj?…

Drąsiai atlapojau aptvarą ir atidariau pašiūrės duris į kiemą, į naują gyvenimą…

Rodyk draugams

Skausmingos tiesos paieškos

2009-08-11 parašė Verzikauskas

Mėgstu gilintis į priežąstis, iššaukiančias tą ar kitą rezultatą. Štai, ir vakar, darbui artėjant į pabaigą, netikėtai suskaudo galvą. Mąsčiau, ką tokio blogo galėjau padaryt, kad sukelt skausmo priepuolį? Gert - negėriau. Nerūkau. Gal ką suvalgiau? Lyg ir ne: litras šviežaus jogurto tikrai ne tas produktas, kuris mane nunuodytų. Susimąstęs ir liūdnas, kad negaliu atsekt skausmo priežąsties, palikau kanceliariją ir atsidūriau kieme. Staiga kažkas pašaukė mane vardu. Atsisukęs pamačiau man mojuojantį kaimyninės parduotuvės darbuotoją. Puoliau pasisveikint ir aš. Puoliau per smarkiai, iš visų jėgų galva voždamas į kanceliariją remontavusių meistrų dar nenupjautą stogo gegnę. Smūgis buvo atsakantis, kibirkščių lietus akyse ir svaiginantis skausmas parbloškė mane ant žemės. Kaimynas išsižiojęs žiūrėjo į mano nesėkmingą mėginimą galva nulaužt kietą, kaip plienas gegnę. Galvoje greit augo ragas (nuo smūgio, ne dėl žmonos išdykavimų). Šiaip ne taip atsistojęs ir nurimęs atsargiai pačiupinėjau dar labiau skaudančią galvą ir mintyse šyptelėjau: „troškai sužinot galvos skausmo priežąstį? Štai, turi ją - aiškią ir konkrečią!”

Rodyk draugams

Vyriškumo išbandymas

2009-08-07 parašė Verzikauskas

„Tavęs vis dar „neima” į armiją? Tu ką, nesveikas? … „Tarybiniais laikais” kažką panašaus iš savo merginos lūpų, ko gero, yra girdėjęs kiekvienas vaikinas, dėl sveikatos problemų negalėjęs „atlikt pareigos” savo „didžiajai tėvynei”. Taip, supratimas apie tarnybą armijoje buvo kitoks, visai kitoks… Todėl sportavome, ėjome į turistinius žygius, netgi mušdavomės vien tam, kad suėjus 18 metų būtume sveiki ir stiprūs, kad tik musų „neišbrokuotų”. Kitaip bus gėda prieš kaimynus, merginas, draugus…
Bet ne apie tai noriu papasakot. Galvoje įstrigo vienas juokingas atsitikimas, tikiuosi, juokingas jis bus ne tik man…
… Jauni buvom, kaip dabar sakoma, „septyniolikiniai”. Šiandien nuostabi diena: nors dar tik trečiadienis, o į mokyklą eit nereikia. Nes, šiandien pirmasis mūsų, berniukų, vyriškumo išbandymas - karinė komisija! Kas tai yra? Tai nuodugnus sveikatos patikrinimas, po kurio bus aišku, ar mes pajėgūs nešioti ginklą ir mušti tėvynės priešus. Tos dienos laukėme visi - vieni su smagiu jauduliu, kiti su nedidele baime. „O kas, jei aš „nepraeisiu‘ komisijos?” - galvojo ne vienas. Tačiau jaunystė pasižymi tuo, kad į ateitį žiūri su didžiausiu optimizmu ir sveiku nuotykiu troškimu. Ech, kas bus, tas bus, tačiau jau šiandien sužinosiu, ko esu vertas. Žinoma, kitą dieną rezultatus žinos ir visos klasės mergaitės…
Susirinkome „vajenkomate” (dabar - karinis komisariatas). Nors su savo klasiokais jau buvome „urmu” švietę plaučius, skiepijesį ir atlikę kitokias masines sveikatos patikras, tačiau tokiam būry bendraamžių išsirengt nuogai dar neteko niekada. O išsirengt reikia - tokios taisyklės. Po to būreliais, po penkis, turėjom eiti į apžiūros salę ir ten… na, kol kas nežinojom, kas mūsų laukia „ten”. Nusirengėm. O, pasirodo, nesam tokie gražūs, kaip atrodėm sau patiems! Dauguma liesi, spoguoti… Tačiau, bet kuris iš mūsų galėjo per 10 minučių nubėgt 3 kilometrus ar vienu pripuolimu atlikt 100 atsispaudimų. Tačiau už didžiųjų durų mūsų laukė daug didesni išbandymai - vyriškumo išbandymai…
- Sekanti grupė! - išgirdome taip ilgai lauktą, o kartu ir truputį šiurpinančią komandą. Įsigrūdę pro siaurokas duris, atsidūrėme nemažame kambaryje, beveik salėje. Tarsi futbolistai, laukiantys smūgio į vartus, nevalingai buvom prisidengę savo pasididžiavimus, tačiau atidžiai ir susidomėję stebėjome prieš mus atsivėrusį vaizdą. Kambario gilumoje eile surikuoti stovėjo keli stalai, už kurių buvo susėdę žmonės baltais chalatais. Kiekvienas jų turėjo bloknotus, kuriuose, ko gero, žymėdavosi pastabas apie mūsų - busimųjų „tėvynės gynėjų”, sveikatą. Prie sienos stūksojo svarstyklės, prietaisas ūgiui matuoti, matėsi kažkokia iš kartono padaryta būdelė, į kurią galėjai patekt pro nukarusias užuolaidas.. Atskirai, atsivertęs didelį, tarsi klasės, žurnalą, sėdėjo karininkas. O šalia jo puikavosi… mergina baltu chalatu. Galiu pasakyt, kad labai graži mergina… Nors jos žvilgsnis buvo abejingas, mes vistiek labai sumišome - juk ne kasdien stovi nuogut nuogutėlis prieš tokią gražuolę. O labiausia sumišo klasiokas Audrius. Tiesiog visų akyse nuraudo, dar labiau suspaudė savo pasididžiavimą ir atsistojo už mūsų.
- Rikiuotis eilėn, rankas prie šonų - išsitiest, žiūrėt į priekį! - šaižiu balsu „sukomandavo” karininkas. Sustojome į eilę, veidais į gydytojus, prispaudėm rankas prie šonų. Nežinau, ką komisijos nariai mato, žiūrėdami į nuogą paauglį, tačiau jų žvilgsniai mus tiesiog degino. Ypač deginantis buvo jaunosios gydytojos žvilgsnis, ypač užsidegė mūsų Audrius…
Visi išgirdome negarsų merginos prunkštelėjimą ir pamatėme ištysusį karininko veidą. Kas gi čia vyksta? Atsargiai apsidairėme. Viskas aišku… Audriaus „draugas” stovėjo atsikišęs, tarsi pabūklas. Audrius raudo, vartė akis, tačiau jo rankos ir toliau buvo prispaustos prie šonų. Na, vaizdelis tikrai nepakartojams!
- Jaunuoli, ei, antras iš kairės, - į Audrių kreipėsi jau susitvardęs karininkas, - prašau nueti į būdelę. Ten yra stiklinė su vandeniu. Susitvarkykite ir grįžkite atgal.
Audrius tarsi strėlė nulėkė į jam išsigelbėjimu tapusia būdelę ir sandariai užsitraukė užuolaidą. Po minutėlės laimingas išlindo atgal ir atsistojo į savo vietą. Viskas buvo tvarkoje. Jaunoji gydytoja nevalingai pažvelgė į Audriaus sutrikimo objektą, Audrius aistringai žvilgtelėjo į merginą ir… ir vėl viskas pasikartojo iš naujo: „draugas‘ vėl grįžo į kovinės parengties būseną!
- Kas per netvarka! - tiesiog užkaukė visas įraudęs karininkas, - tu ką ten būdelėj veikei? Grįžk atgal ir pakartok procedūrą!
- Tai, kad vandens nebeliko…, - nedrąsiai sumurmėjo Audrius.
- Tu ką, tą vandenį gal išgėrei? ! - piktai, tačiau kažkiek sumišęs suriko karininkas.
- Išgėriau, - išsigandęs prašlebedeno Audrius, - tačiau nepadeda…
- Kvaily, ne gert reikėjo, o įmerkt ir ataušint! - vis dar piktai, tačiau jau ramesniu, netgi kiek nustebusiu balsu paaiškino karininkas, - prieš tave jau trys toj stiklinėj aistrą gesino…Marš namo burnos skalaut ir dantų valyt!
Supykino ne tik Audrių…

Rodyk draugams

Gyvenimas Pragare

2009-07-23 parašė Verzikauskas

Dažnai bendrauju su savo antruoju “aš”. Sunku būna kartais, oi sunku…
♣♣♣

- Nagi, nagi, ar ne laikas būtų šimtuką įkalt?
- Na, o kokia proga? Šiandien kieno nors gimtadienis, šventė?
- Tau kiekviena diena turėtų būt šventė. Gyveni tik vieną kartą… Nejau nenorėtum malonaus apsvaigimo, atsipalaidavimo?
- Cha, rytoj galvą skaudės!
- Tai bus rytoj… O gal ir neskaudės, juk negersi daug. Šimtuką ir viskas…
- Na, kažkaip tai ties vienu šimtuku aš neapsistoju niekad. Po to seks antras, o gal ir trečias!
- Nebūtinai…. Juk tu valingas, išgersi porą taurelių ir viskas. Pamatysi, kaip bus gera, kokios įdomios mintys ir idėjos aplankys tave. Nežinai, kaip gyvent toliau? Išgerk, suprasi viską, visas gyvenimo tiesas ir taisykles…
- Aš galiu išgert, tačiau kokia iš to nauda TAU?
- Kai gera tau, gera ir man…
- Nemeluok¡ Kur tu būni, kai man pasidaro bloga, arba, kitą dieną be perstojo skauda galvą? A?!
- Kam galvoti taip toli į priekį?… Pažiūrėk, koks gražus, šiltas vakaras. Kodėl gi tau dar labiau nepagerint savo nuotaikos, savijautos?… Tik šimtas gramiukų šio skaidraus, švaraus ir nuostabaus gėrimo… Gali skaniai užkąst… Skilandukas, marinuoti agurkėliai… Pažiūrėk, štai, kaip gražiai buteliukas aprasojęs, šaltas… Žinok, kam virš keturiasdešimt, tai yra netgi sveika. Pravarinėja kraują, padidina bendrą tonusą… Ką manai, įsipilam, a?
- Net nežinau… Žmonai tai nepatiks…
- Patiks - nepatiks, koks skirtumas?! Kas čia namuose vadas - tu ar ji? Pagaliau, vyras tu ar ne? !
- Na, vyras aš….
- Taigi ir sakau, jei jau vyras esi, nekreipk dėmesio į bobas. Be to, savaitgaliais ji pati su bendradarbiais šampaniuką gurkšnoja, tavęs nepasiklaususi.
- Betgi tai tik šampaniukas, ir tik penktadieniais…
- Koks skirtumas? Gerai, nebesikankink, pilk, pilk!
- Gerai… Bet tik vieną! Į sveikatą!
- Į…
- Au… brrr. Stipri, rupūžė!
- Užkąsk, greit užkąsk!
- Aha. Nu, neblogai nuėjo! Dar vieną ir viskas!
- Be abejo. Ką čia su viena prasidėt. Žmogus juk dviem kojom vaikšto, o ne viena! Pilkis, pilkis…
- Na, būk!
- Aha, būnu, būnu, tu mano branguti. Nagi, nagi, iki dugno…
- Och, visai gera! Gal gi jau užtektų….
- Na ką tu, geruti mano, kas gi geria dvi taureles? Tu ką - laidotuvėse? O be to, Dievas trejybę myli…
- Tikrai, įsipilsiu, bet tai bus paskutinė taurelė!
- Be abejo, be abejo, tik tu įsipilk, mano mažuti…
- Uoch! Kaip gerai nuėjo!
- O tu ar jauti, kad tavęs degtinukė visai neveikia? Tu toks stiprus, galingas. Kas tau tie keli antpirščiai?…
- Bet rimtai… iik… Visai aš negirtas ir nieks man nepaaiškins! Ką žmona? Kur ji išvis dingus ir kokios čia dabar pretenzijos man?! Man! Tokiam žmogui - minties galiūnui, intelekto viršūnei ir logikos meistrui! Jei ne aš, gyventų ji apsamanojusiam kaime su runkeliu ir karves melžtų!
- Teisingai, teisingai mąstai… Na, dar vieną, nedidelę! …
- Ir išgersiu! Ir ne vieną dar, ir nemažą! Į sveikatą!
- Į sveikatą, brangusis, į sveikatą …. Na, ir paskutinę….
- Kodėl paskutinę! Aš stipt dar nesiruošiu, o šnapso dar pilnas baras! Ir nebūtinai šnapsą šaldyt, gerą daiktą galiu ir šiltą gert! Daaaavai, į sveikatą!
- Davai, davai, geruli tu mano….
- Ir iš vis! Ko jie visi man ant galvos lipa su savo įstatymais?
- Kas lipa, branguti?
- Visi lipa! Valdžia lipa, Lantsbergis lipa, žmona lipa! Aš pats sau įstatymas ir valdžia! Ką jie išmano apie gyvenimą ir apskritai, apie visatą su kosmosu… Gagarinas tai bent bičas buvo… Nu, davai dar vieną! Už kosmoso užkariavimą ir teisingumą!
- Davai, davai, tik iki dugno, mažuliuk tu mano…
- Tai aiškiai, kad iki dugno! Aup! Brrrr…. Ikkk…. hrrrr….hrrrrr….
♣♣♣

Pagaliau prisilupo ir užmigo. Ech, sunku mums dviese, visokių gudrybių turiu imtis, kad pasimėgaut vienatve ir blaiviu gyvenimu. Be ano, Antro, kuris mano, esąs kūno ir sąmonės valdovas. Lai taip mano ir toliau, duos Dievas, nugirdysiu aš jį galutinai, ar ligą kokią iššauksiu, gal numirs greičiau. Ech, kaip norisi ištrūkt iš to dvokiančio, alkoholiu persmelkto kūno! Bet… Bausmė yra bausmė. Kažkodėl žmonės galvoja, kad Pragare karštos liepsnos, katilai ir velniai… Oi, kaip jie apsirinka… Esu priverstas gyvent alkoholiko kūne, šalia ribotos alkoholiko dvaselės… Kasdien klausytis jo kvailų postringavimų, dejavimų ir barnių. Ir taip jau gerus 30 metų… Na, tikiuosi nedaug beliko, penki, gal dešimt metelių… Taip, dar dešimt metelių Pragare…

Rodyk draugams

Serbiški anekdotai

2009-06-13 parašė Verzikauskas

Slyvos

Į policijos nuovada atvyksta valdybos siųstas psichologas tęstuoti policininkų intelektą. Atvykėlis iš kišenės ištraukia slyvą ir visų susirinkusiųjų policininkų paprašo pasakyti, kas tai. Visi tyli, niekas nežino. Psichologas paaiškina, kad tai vaisius, slyva.
Tada iš kišenės išsitraukia jau dvi slyvas ir vėl paprašo pasakyti, kas tai. Vėl mirtina tyla. Psichologas paaiškina, kad tai dvi slyvos.
Truputį pamąstęs pshicholigas taria:
- Na, dabar, jums užduosių tikrai lengvą klausimą. Kas anksčiau kaime buvo kinkoma ir jais ariama žemė, traukiami vežimai?
Vėl visi tyli. Pagaliau vienas policininkas nedrąsiai prataria:
- Ar tik ne trys slyvos?…
Kaime

Miestietis atvyksta į kaimo sodybą ir klausia jį pasitinkančios moteriškės, kur galėtų matyti šeimininką. Šeimininkė:
- Kaip tik dabar vyras šeria kiaules. Nueikite štai ten, į tvartą, atskirsite jį iš ilgų batų ir mėlynos kepuraitės.

Vyšnios obely

Po vaismedžių soda vaikštinėja zuikis. Staiga pamato medyje tupintį savo gerą pažįstamą, kitą zuikį.
- Ei, brolau, ką ten, medyje, veiki?
- Valgau vyšnias, - atsako draugelis.

- Juk čia obelis, kokias vyšnias tu gali valgyt?

- Na, atsinešiau aš!

Moters galimybės

Kiekviena problema turi savo sprendimą, tačiau kiekvienam sprendimui moteris suranda naują problemą…

Artimiausias kelias

Koks artimiausias kelias į vyro širdį?
- Per krūtinės ląstą.

Ilgaamžiškumo paslaptis

Senas kaubojus aiškina anūkui, kaip sulaukti žilos senatvės. Tam reikia kiekvieną dieną, pusryčiaujant, ant duonos užsiberti truputėlį parako ir suvalgyti. Anūkas taip ir darė ir iš tikrųjų pragyveno 93 metus, ir po savęs paliko 14 vaikų, 28 anūkus, 35 proanūkius ir didelį kraterį toje vietoje, kur stovėjo krematoriumas.

Makaronai

Ar makaronai turi lytį? Taip, vieni jų su kiaušiniais, kiti - be.

Versta iš serbų kalbos

Rodyk draugams

Vartojimo skatinimas – mirties nuosprendis žmonijai

2009-05-22 parašė Verzikauskas

Skatinkime vartojimą – visais būdais ir įvairiomis priemonėmis. Nes.. taip patogiau, mažiau atsakomybės prieš žmoniją ir mūsų vaikus. Užtat senatvėje ramia sąžine galėsime pasakyt, kad padarėme viską, kad pagerinti vaikų, anūkų gyvenimą: sukūrėme daug darbo vietų, sumokėjome milijonus įvairių mokesčių, pristeigėme daugybė įmonių, pastatėme nesuskaičiuojamai daug gamyklų ir fabrikų, parašėme ir įgyvendinome begales verslo planų, „įsisavinome“ marias įvairių fondų lėšų…

Tikiu, ne, norisi tikėt, kad nors gilioje senatvėje, blogų blogiausia – blykstelėjus paskutiniam gyvenimo akimirksniui, mes pagaliau suvoksime, kad didžioji dalis mūsų darbų - tai tuščio pilstymas į kiaurą. Tai darbas tam, kad dirbtume, jei jau taip norite - menas menui.

Kažką tokio suvokti man padėjo išgirstas pokalbis tarp mano draugo ir jo tėvo. Užsukę į draugo tėvų namus, tėvą užtikome žiūrintį kažkokį lėkštą meksikiečių serialą. Mano draugas, niekaip negalėdamas suvokti, kaip taip tuščiai, tiesiog nusikalstamai galima žudyti savo laiką, pasipiktinęs paklausė, ar tėvukas, kartais neišsikraustė iš proto. Senasis bandė pasiteisint, sakydamas, kad šiuo momentu nieko gero per televiziją „neina“, todėl jis „priverstas“ žiūrėti tai, kas transliuojama. Tada, dar labiau užsidegęs draugas paklausė, o kas gi būtų, jei netikėtai tėvukas užsimanytų pasimylėt ir šalia nebūtų moters, gal tada visą savo „karštį“ išlietų ant kieme besiganančios ožkos?

Iš pradžių toks tėvo – sūnaus pokalbis sukėlė juoką, kuris, po kiek laiko peraugo į suvokimą, kad šiais keliais sakiniais mano draugas apibūdino visą mūsų – visos žmonijos – egzistuojančią sistemą.

Mes dirbame, kada reikia ir kada nereikia. Kuriame, steigiame, konstruojame, griauname ir tik labai retai sau leidžiame sustoti, nusiraminti ir paklaust savęs: žmogau, o kam aš visą tai darau?

Mes sukūrėme begales nereikalingų produktų, kurių gamyba ir pardavimas aprūpina darbu milijonus žmonių. Nušvitus protui ir atsisakius gaminti tą šlamštą, tie patys milijonai liktų be pragyvenimo šaltinio, todėl… todėl lengviausia nieko nekeisti. Nes bloga buvo pati pradžia – kad viską pakeist, ko gero, reiktų viską sugriaut iš pagrindų ir pradėti iš naujo. Ir, kas baisiausia, reiktų pripažint, kad mūsų – žmonių, pasaulyje jau per daug. Mes nereikalingi. Nes, nenorime keistis, norime senos sistemos, kuri nebepajėgi mūsų išlaikyt. O kito kelio mes nežinome, o jei ir žinome – bijome jo.

Per daug filosofuoju. Paimkim paprastus pavyzdėlius iš mūsų gyvenimo. Štai, pavyzdžiui, bulvių traškučiai ir cola. Be abejo, jūs galite nesutikti, kad tai labai kenksmingi produktai, nes čia aš nepateikinėsiu jokių mokslinių įrodymų. Tačiau manau, kad nors kiek sveiko proto turintis žmogus supranta, kad sudžiovinti emulgatoriai ir dešimties dienų cukraus dozė vienoje gėrimo stiklinėje, sveikatos tikrai nepriduoda. Taigi, traškučių ir colos gamykloje dirba minios žmonių. Dar didesnės minios tuos traškučius ir colą geria. Po to, visa tų geriančiųjų ir ryjančiųjų minia būtinai suserga. Kam vėžys, kam cukraligė ar nutukimas, nesvarbu, visų ligų čia neišvardinsi. Kad gydyti ryjančiųjų minią, nemažas būrys žmonių kuria cheminius vaistus, kurie, savo ruožtu sukelia kitas ligas. Be to, tuos ryjančiuosius turi gydyti legionas gydytojų, jiems turi būti prikurta daug sanatorijų, gydyklų. Vienu žodžiu - tereikėjo tik blogos pradžios: traškučių ir colos. O jau tokliau šie „maisto“ produktai savo misiją atlieka be priekaištų. Kad pašalint jų sukeltus padarinius, sukuriama dar begalė darbo vietų. Visi dirba, vartoja, uždirbinėja pinigus, leidžia juos… Taip, prie to mes pripratome ir, jei teisingai supratau, visa pasaulio politika mus skatina grįžti atgal, prie to pačio gyvenimo modelio.

O įsivaizduokit, minia ryjančiųjų staiga nušvinta ir jie pradeda normalų, sveiką gyvenimą. Traškučių nebevalgo, geriau jau skanauja šviežią bulvytę, saldaus nuodo nebegeria – labai skanu ir šaltinio vanduo su šaukšteliu medučio. Tūkstančiai gamyklų užsidaro, vaistų nebereikia, gydytojų sumažėja 100 kartų. Gatves užplūsta milijonai bedarbių… Nereikalingų žmonių… Nerandančių savo vietos naujajame pasaulyje…

Nea, šis scenarijus mums per sunkus. Psichologoškai. O, sako, savaitę pabadavęs žmogus jaučiasi kelis kart geriau. Ir geros mintys jį vis dažniau pradeda lankyti. Pabandom? Jokiu būdu, nuodytis paprasčiau ir tai jau įprasta mūsų būsena.

P.S. Prašau nesuprast tiesiogiai, kad mums kenkia tik bulvių traškučiai ir cola. Mums kenkia tūkstančiai maisto ir ne maisto produktų, kurių vardinti neverta, nes apie juos žino visi, net juos gaminantys…

Rodyk draugams